isi mes ieškom vieni kitų, vaikščiodami iš vieno baro į kitą, per naktį laukdami netikėtai palankiai susiklosčiusios situacijos. Ir moterys sėdi įsitempusios kaip styga, ir vyrai pasitaiso švarkus, ir visiems koktu, bet niekas neina namo, nes bijo, kad bus nesurasti arba nesuras patys.

Autorius: Povilas Šklėrius – gimęs 1987 m. Marijampolėje, augo Alytuje. Sveria 75 kilogramus, ūgis 1,78 metro, plaukai tamsiai rudi, akys žalios. Darželio nebaigė, baigė mokyklą. Povilas užaugęs norėjo būti alergologas, pulmonologas, lenktynininkas, žvejys, sodininkas, detektyvas, krepšininkas arba roko muzikantas, tačiau taip jau susiklostė, kad įgijo archyvaro specialybę. Povilas mėgsta mineralinį vandenį, pieną ir apelsinus. „Ko negalima sakyti merginai bare" – pirmoji Povilo Šklėriaus knyga.

Veikėjai: autoriaus alter ego Povilas, jo draugai ir merginos. Merginos, su kuriomis Povilas draugavo, su kuriomis ką tik susipažino ir iš karto jas paliko, merginos iš vaikystės, iš picerijos, iš gretimo namo, iš sapno. Visos, kurias jis mylėjo ar norėjo mylėti. Visos, kurios jį mylėjo ir kurios jo netraukė. Romane – sapnai ir vienatvės realybė, sklidina tragikomiškų pasakojimų apie žmones ir jų santykius. Ir Povilas, nuolat ieškantis Tos. Taip ir nesuprantantis, kad ją jau rado.

Povilas saviironiją laiko kišenėje kaip ginklą – kaip peiliuką, kai grįžti naktį namo. Toji saviironija netikėtai smygteli pro teksto audinį, įdurdama ir aplinkiniams, ir skaitytojui. Pažadindama ir kartais priversdama kvatotis.

„Ko negalima sakyti merginai bare" – vyriškas, sarkastiškas ir atviras pasakojimas apie meilės ir nuoširdumo paieškas. Merginoms tai – proga pažiūrėti į pasaulį vaikino akimis, vaikinai apie tai viską žino ir patys.

–

Siuntimas kainuoja papildomai – 3 EUR.

Galite atsiimti Vilniuje, savanorių pr. nemokamai pagal susitarimą.